Pasta su šparagais ir vytintu kumpiu

Pavasaris, pavasaris. Net ir jei šiandien lyja, o kalnų viršūnės vėl apsnigtos, magnolijos ir vaismedžiai eina iš proto žiedų gausybe. Norisi kažko gaivaus. Šaldytuve kažkas apgyvendino šparagų pundelį. Tikrai ne aš, nes sąžiningai laukiu, kol prasidės vietinių daržovių sezonas, na bent jau itališkų, nes šveicariškų dar reiks palaukti.

Spintelėse vėlgi kažkas apgyvendino man negirdėtos formos pastą - bavette, man panašu į linguine arba plokštokus spaghetti, jei jau taip grubiai galima apibūdinti. Sunaudojom. Vaikis dar panaudojo juos kaip špagą. Nežinau, iš kur išmoksta, iš manęs tai tik pacifistines Zen shorts ir pan. pasakas girdi.


Dviems valgytojams

250 g pastos (ilgos, pvz tagliatelle)
40 g sviesto
pundelis šparagų
30 g vytinto kumpio
keli šaukštai tarkuoto parmezano
po kelis lapelius prieskoninių žolelių - baziliko, mėtos, petražolių
druskos, pipirų

Paruošti šparagus. Lenkti kol perlūžta - taip atsiskiria sumedėjusi dalis, kurią aš išmetu (ir tikriausiai blogai darau). Viršūnėles atskirti nuo kotų. Užvirti puodą vandens, pasūdyti, pirmiausia įmesti kotelius, po minutės ir viršūnėles, po minutės nupilti, perlieti šaltu vandeniu. Šparagai turi būti traškūs ir nesutižę. Kotelius supjaustyti norimo dydžio ritinėliais.

Užvirti puodą vandens pastai. Kai užvirs, pasūdyti, sudėti pastą ir virti pagal pakelio instrukcijas, kad būtų al dente. Prieš nusunkiant atidėti ketvirtį puodelio vandens, jei kartais būtų per sausas padažas.

Keptuvėje ištirpinti sviestą, sudėti šparagus ir kumpį, pašildyti. Pasūdyti ir paskaninti pipirais. Žoleles supjaustyti, sudėti kartu su pasta ir parmezanu į keptuvę, gerai išmaišyti, tiekti į stalą negailint parmezano. Šparagai su juo labai gerai draugauja. Tegyvuoja pavasaris!

Vištiena su medaus ir lazdynų riešutų glazūra

Savaitgalis buvo įprastai saulėtas ir netikėtai šiltas. +21 atėjo visai netikėtai ir nelauktai, tiesiog užklupo visiškai nepasiruošusius. Mūsų mažasis atsisakė persiauti savo žieminius gaisrininko batus, neįkalbėjau net nuimti striukės kailiuką. Labai iš minios neišsiskyrėm - mieste buvo pilna žmonių tiek po trumpom rankovėm, tiek ir kailiniais.

Sekmadienį vėl budinau namų fėją. Kaip nežinau kur buvo dingęs įkvėpimas gaminti, taip nežinau, kokia proga jis parsirado. Dar jei šeimyna būtų nors kiek kantresnė ir leistų daugiau laiko su fotoaparatu pašokinėti prie lėkščių, būtų visai puiku. Ir su šituo patiekalu niekas laukti nenorėjo. Ech, kokie geri sekmadieniniai pietūs buvo. Kaip pas patį Ottolenghi. Kadangi ragavau, tai užtikrinu, kad ir be rožių vandens gerai išeina. Ir apskritai, receptas iš nerealiųjų kategorijos. Patiektas su kuskusu, apsivalgymas... Rojus tiems, kas mėgsta rytietiškus elemetus.

Receptas

viščiukas
2 svogūnai
4 š. alyvų aliejaus
1 a.š malto imbiero
1 a.š malto cinamono
žiupsneliss šafrano
citrinos sultys (jei nedidelis viščiukas, kiek mažiau)
4 š. vandens
2 a.š stambios jūros druskos
1 a.š maltų juodųjų pipirų
100 g lazdynų riešutų
70 g medaus
2 š (rožių) vandens
žiupsnelis kapotų svogūnų laiškų

Supjautyti svogūnus. Vištą padalinti į ketvirčius, sumaišyti su svogūnais, alyvuogių aliejumi, imbieru, cinamonu, šafranu, citrinos sultimis, vandeniu, druska ir pipirais. Padėti šaltai pasimarinuoti - valandą arba pernakt.

Orkaitę įkaitinti iki 190C. Lazdynų riešutus paskleisti ant skardos, paskrudinti 10 minučių. Stambiai sukapoti peiliu.

Vištą su visu marinatu išdėlioti skardoje, odele į viršų. Kepti 35 min.

Riešutus sumaišyti su keliais šaukšteliais medaus ir (rožių) vandeniu. Išimti viščiuką iš orkaitės, aptepti glazūra, grąžinti į orkaitę ir kepti dar 5-10 minučių arba kol iškeps.

Iškepusį viščiuką pabarstyti svogūnų laiškais, tiekti su kuskusu arba ryžiais.

Pastaba apie kuskusą. Yra nerealus žaliojo kuskuso receptas pagal Ottolenghi (gal kada nors aprašysiu), jo greitasis variantas labai tinka garnyrui prie šio patiekalo: kuskusą paruošti pagal pakelio instrukcijas. Sukapoti turimas žoleles: tinka krapai, petražolės, kalendra. Galima sumalti blenderiu kartu su geru aliejumi ir žiupsneliu drukos, išmaišyti su kuskusu. Super!

Labai sveiki ir bjaurūs muffin'ai pagal Ottolenghi

Vėl Ottolenghi. Vėl nelietuviškas žodis pavadinime. Sakyčiau - mano blogas, ką noriu, tą rašau. Arba - pasidžiaukim, kad išvis rašau. Nes jei du įrašai seka vienas po kito, reiškia, kad varnelę užsidėjau bent dviem mėnesiams į priekį. Na ne... bus dar vienas receptas, kurį būtinai turiu užsirašyti čia, kaip labai gerą ir būtiną gaminti. Užsirašau - tai bus sriuba ir bus pagal Ottolenghi.

Šių bjaurokų muffinų istorija tokia. Vieną sekmadienį sugalvojau pavaidinti namų fėją. Supraskit, jau keli mėnesiai kaip šeimyna iš manęs negauna nieko naujo ir įkvepiančio virtuvėje. Ir po tiek mėnesių pagaliau pabudo pas mane namų šeimininkės dvasia, atsikėliau anksti rytą ir sugalvojau, kad pradžiuginsiu savo vyrus tokiais va pusryčiais. Man atrodė, kad sumaišysiu viens du ir kepa, o aš - į karštą vonią ir ilsiuosi. Pabunda šeima ir visi mes pusryčiaujam saulėtą sekmadienio rytą. Realybėj buvo kitaip. Nežinau, ar verta smulkintis ir eiti į detales - tie muffinai buvo ruošiami bent 25 min ilgiau nei būčiau norėjus anksti rytą (ai, ir tas rytas nebuvo jau toks ankstus, gal apie 9val.), šeima pabudo, kai aš tešlą kroviau į formeles ir suskubo komentuoti - fu, ką čia darai??? (morkų/kiaušinio/obuolio/miltų nekepta masė vizualiai nelabai išvaizdi). Galiausiai vertintojų komisija pripažino, kad
- muffin tikrai yra neišvaizdūs ir net bandė mane atkalbėti nuo fotografavimo
- geriausia jų dalis yra traškus viršus ir kai niekas nemato, galima jį nurankioti
- jie sveikuoliški ir tuos, kurių viršus jau nurankiotas, galima valgyti su minimaliu sąžinės graužimu dėl kalorijų, cholesterolių ir t.t.

Receptas 12 muffin'ų

300 g miltų
2 a.š kepimo miltelių
2 a.š malto cinamono
žiupsnelis druskos
4 kiaušiniai
160 ml saulėgrąžų aliejaus
280 g smulkaus cukraus
2 a.š vanilės ekstrakto (cukraus ar pan.)
220 g stambiai tarkuotų morkų
200 g stambiai tarkuotų obuolių
100 g pekano riešutų
100 g razinų
50 g kokoso drožlių (pakeičiau maltais migdolais)

Trupininiam viršui
50 g sviesto
75 g miltų
25 g rudo cukraus (muscavado)
50 g avižų dribsnių (stambių)
15 g saulėgrąžų
25 g moliūgų sėklų
15 g juodųjų sezamo sėklų
šaukštas vandens
šaukštas saulėgrąžų aliejaus
1,5 šaukšto medaus

Pradėti nuo trupininio viršaus. Sviestą supjaustyti gabaliukais, supilti cukrų ir miltus, trinti tarp pirštų iki  pasidarys rupūs trupiniai. Įmaišyti avižas ir sėklas, tada supilti vandenį, aliejų ir medų. Išmaišyti ir atidėti į šalį.

Orkaitę įkaitinti iki 170 C, keksiukų/muffin'ų formą iškloti popierėliais.

Persijoti miltus, kepimo miltelius, cinamoną ir druską. Kitame inde išmaišyti kiaušinius, aliejų, cukrų, vanilę, tarkuotas morkas ir obuolius. Atsargiai įmaišyti kapotus riešutus, razinas, kokosą ir galiausiai persijotą miltų mišinį. Nepersistengti maišant ir neišsigąsti tešlos nesimpatiškos išvaizdos (bei nerodyti jos būsimiems valgytojams). Išdalinti tešlą į formeles (man patinka su ledų šaukštu) ir gausiai pabarstyti anksčiau sumaišytu mišiniu.

Kepti apie 25-35 minutes arba iki kol iškeps (t.y. centran įbestas pagaliukas ištraukus bus sausas).

Atvėsusius išimti iš formos, atvėsinti prieš patiekiant. Labai skanu su arbata tingiai sekmadienio popietei..

O už kadro vyko balius... ir arši kova dėl muffino tarp fotoaparato ir dviem lagaminais apsiginklavusio monstro. Laimėtojas tokiose kovose visad aiškus.

Šokoladiniai browniai su karamele

Man užėjo begalinis noras rašyti lietuviškai. Kur aš daugiau tai galiu įgyvendinti, jei ne čia, savo senajame apleistajame kulinariniame bloge. Net nežinau apie ką noriu rašyti, svarbiausia, kad lietuviškai. Gerai būtų tikriausiai koks receptas naujas, geras, šviežiai išbandytas. Tokių nebuvo daug pastaruoju metu. Dabar receptai pas mane skirstomi į kategorijas - nerealūs arba geri, t.y. tie, kurie atsiduria bloge. O visi likę lieka vienoje kategorijoje, kurią galima įvairiai pavadinti - išbandyti, neįkvėpę, nesigavę, neįdomūs, neverti dėmesio, per paprasti, nevykusiai nufotografuoti, nefotogeniški, per greitai suvalgyti arba dėl kokių kitų priežasčių čia nepatekę.

Rašymą prisiminti mane paskatino Bea, skyrusi stilingo blogo apdovanojimą. Labai gera būti apdovanotai, net jei pati gerai nesupranti už ką. Ir galvojau po Bea emailo ilgai, mąsčiau apie šitą blogą. Kaip jis atsirado iš absoliutaus neturėjimo ką veikti ir turėjo buvo paprastas 'ką mes valgom' įrodymas vyro giminaičiams Italijoje. Planas visiškai nevykęs ir nepavykęs. Net jei giminaičiai kasdien telefonu klausia, ką mes valgėm ar valgysim, tai nereiškia, kad jie eis internetan pasižiūrėti. Nes gi svarbiausia ne žinoti, ką valgėm, o apie tai kalbėtis. Po beveik keturių metų supratau, kad internetiniai dalykai čia visai nė prie ko.

Po kiekvienos vakarienės fiksavimo atėjo fazė - dedu tik dėmesio vertus patiekalus. Ir galiausiai - tik tuos, kuriuos moku nufotografuoti. Taip ir numiršta blogai...

Bet monkey blogo aš visai dar nelaidoju. Nes netgi jei ir ne(pa)rašau, mintyse savo skaitytojams visada kurpiu įrašus. Visą gruodžio mėnesį 'rašiau' reportažą apie paprastą šeimos gyvenimą Romoje, pietus, vakarienes, užkandžius. Turėjo būti visai įdomus skaitalas, tikriausiai. Dar turėjo būti daug visokių pasakojimų, bet kažkodėl nebuvo. Reiks dar gerai pagalvoti ir paklausinėti savęs, o kodėl?

Poreikis rašyti patenkintas. Dabar receptas. Iš tų nerealiųjų kategorijos, pagal David Lebovitz.
Ir, turiu pridėti, pavojingas tiems, kam nuo šokolado tenka su draugauti su migrena. Ech, bet verta...

115 g sviesto
25 g nesaldintos kakavos (geros kokybės)
170 g juodo šokolado
200 g cukraus
3 kiaušiniai
a.š. vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus
140 g miltų
100 g skrudintų ir kapotų pekanų riešutų (nebūtina, bet beveik privalu dėti; galima pakeisti graikiškais)
indelis dulce de leche (karamelės, 'pieno marmelado', rududu ar pan.)

Apie Dulce de Leche - pas David Lebovitz labai išsamus aprašymas, kaip šito skanėsto pasigaminti iš kondensuoto pieno. Aš ėjau trumpesniu keliu ir pirkau, bet kitą kartą tikrai gaminsiu pati.

Dabar labai greitas ir aiškus gamybos procesas.

Orkaitę įkaitinti iki 175 laipsnių. Paruošti kepimo formą. Geriausiai speciali, kvadratinė, skirta browniams. Aš naudojau 25 cm tortinę. Iškloti kepimo popieriumi, patepti sviestu.

Puode ant nedidelės ugnies ištirpinti sviestą. Sudėti šokolado gabalėlius, maišant ištirpinti ir juos. Nuimti nuo ugnies. Suberti kakavą, išmaišyti. Po vieną įmaišyti kiaušinius. Po to ir cukrų, vanilę, galiausiai miltus. Ir riešutus.

Pusę tešlos supilti į formą. Paskleisti trečdalį karamelės. Tada vėl tešla ir keli šaukštai karamelės. Ją pamaišyti buku peiliu. Kepti 35-45 minutes. Valgyti, vaišinti draugus ir pasiruoštis kelias kopijas recepto, nes garantuotai prašys.

Vištiena su citrinomis, sumac ir za'atar

Vieša paslaptis, kad esu įsirašiusi į Ottolenghi mylėtojų sektą. Jei kas nesusidūrėte, Yotam Ottolenghi yra gerai žinomas šefas, turintis net penkias užkandines Londone. Savo receptais kurį laiką dalinosi kulinarinėse skiltyse laikraščiuose, galiausiai savo gerbėjus palepino dviem kulinarinėm knygom - Plenty ir Ottolenghi. Man jo receptai yra nuostabūs, apjungiantys kultūras, praturtinantys virtuvės lentynas iki šiol negirdėtais ingredientais.  Jie gana paprasti, bet reikalaujantys drąsos ir šiek tiek patyrimo. Bent man ne visada gaunasi iš pirmo karto. Kad ir šis patiekalas, kurį jau gamino ir Jurga iš Savaitgalio rendezvous, pirmą kartą pabandžius, gero įspūdžio nepaliko. Atrodo, viskas turi būti nuostabu, bet kažkas ne taip ir kažko trūksta. Antrą kartą išbandžius drįstu tvirtinti, kad svarbu pamarinuoti per naktį. Ir nepatingėti paieškoti visų reikalingų prieskonių.

Tiesa, Ottolenghi knygą vėl atsiverčiau, nes pagaliau apsilankiau jo užkandinėje Londone, Islingtone. Kai užaugau, mane tapo sunku nustebinti ir priversti kažkuo susižavėti... taigis prie Ottolenghi langų pasijaučiau vėl kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Visko norėjosi paragauti, visko. Ypač tų patiekalų, kurie namuose nesigavo. Mano supratimu, porcijos ten didelės, už 14 svarų gauni paragauti trijų rūšių salotų ir vieną pagrindinį patiekalą. Man teko žalių pupelių salotos, baklažanai ir vištiena su graikiškais riešutais (atrodo apie 12-13 svarų už tokią kombinaciją). Stalo kompanionai, sukirtę kalafijorų, brokolių, kopūstų salotas su aviena, paskui kalbėjo, kad porcijos mažos. Nieko jos nemažos, garantuoju, nes ten svarbiausia, kad ir desertams vietos užtektų. Pasirinkimas didžiulis, išsirinkti sunku, norisi visko po vieną ir dar pakartot. Išsirinkau šokoladinį brownį, nes labai jau norėjau pažiūrėti, ar tikrai man nesigauna pagal jo receptus, ar taip ir turi būti. Saldus palengvėjimas - taip ir turi būti...

Plius, jie ten visai draugiški vaikų atžvilgiu. Gyvenau Londone jauna ir be vaikų, tai jų nepastebėdavau ir, tiesą pasakius, niekad viešose vietose nepasigesdavau. Dabar, kai jau užaugau ir visur su savim vežiojuos trimetį vietoj nenustygstantį bernioką, pastebėjau esminį skirtumą tarp itališkų ir britiškų viešojo maitinimo įstaigų. Italijoje ir pietinėje Šveicarijos dalyje niekada, niekada nebuvau pasijutus nelaukiama su vaikais (aišku, priklauso nuo vietos, kalbu apie paprastas užkandines, picerijas, ne žvaigždėmis apkabinėtus restoranus). O va Londone - kita kalba. Niekas mums nieko nesakė, bet tikriausiai žvairuojantys aplinkiniai pasiunčia nematomas, bet labai gerai jaučiamas bangas - vaikai vakare miega, o ne paskui tėvus trankosi.

Receptas

viščiukas, ketvirčiuotas (kojos ir sparnai/krūtinėlė)
svogūnas, plonai pjaustytas
citrina, pjaustyta plonomis riekelėmis
2 česnako skiltelės, sugrūstos
4 šaukštai alyvų aliejaus
1,5 a.š. šviežiai maltų kvapniųjų pipirų
a.š. cinamono
šaukštas sumac (žagrenio)
a.š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
1,5 a.š druskos
stiklinė vandens ar sultinio
2 šaukštai za'atar

vištieną sumaišyti su visais prieskoniais (išskyrus za'atar), svogūno ir citrinos riekelėmis, apipilti vandeniu ar sultiniu ir palikti marinuotis per naktį šaldytuve.

sudėti į skardą, apipilti marinatu su visais svogūnais ir citrinomis, pabarstyti za'atar. Kepti iki 200C įkaitintoje orkaitėje 40 minučių.

Šįkart gavosi labai skanu. Valgė net tas, kuris nevalgo ir nevalgydamas nori būti gaisrininku.