Vištiena su citrinomis, sumac ir za'atar

Vieša paslaptis, kad esu įsirašiusi į Ottolenghi mylėtojų sektą. Jei kas nesusidūrėte, Yotam Ottolenghi yra gerai žinomas šefas, turintis net penkias užkandines Londone. Savo receptais kurį laiką dalinosi kulinarinėse skiltyse laikraščiuose, galiausiai savo gerbėjus palepino dviem kulinarinėm knygom - Plenty ir Ottolenghi. Man jo receptai yra nuostabūs, apjungiantys kultūras, praturtinantys virtuvės lentynas iki šiol negirdėtais ingredientais.  Jie gana paprasti, bet reikalaujantys drąsos ir šiek tiek patyrimo. Bent man ne visada gaunasi iš pirmo karto. Kad ir šis patiekalas, kurį jau gamino ir Jurga iš Savaitgalio rendezvous, pirmą kartą pabandžius, gero įspūdžio nepaliko. Atrodo, viskas turi būti nuostabu, bet kažkas ne taip ir kažko trūksta. Antrą kartą išbandžius drįstu tvirtinti, kad svarbu pamarinuoti per naktį. Ir nepatingėti paieškoti visų reikalingų prieskonių.

Tiesa, Ottolenghi knygą vėl atsiverčiau, nes pagaliau apsilankiau jo užkandinėje Londone, Islingtone. Kai užaugau, mane tapo sunku nustebinti ir priversti kažkuo susižavėti... taigis prie Ottolenghi langų pasijaučiau vėl kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Visko norėjosi paragauti, visko. Ypač tų patiekalų, kurie namuose nesigavo. Mano supratimu, porcijos ten didelės, už 14 svarų gauni paragauti trijų rūšių salotų ir vieną pagrindinį patiekalą. Man teko žalių pupelių salotos, baklažanai ir vištiena su graikiškais riešutais (atrodo apie 12-13 svarų už tokią kombinaciją). Stalo kompanionai, sukirtę kalafijorų, brokolių, kopūstų salotas su aviena, paskui kalbėjo, kad porcijos mažos. Nieko jos nemažos, garantuoju, nes ten svarbiausia, kad ir desertams vietos užtektų. Pasirinkimas didžiulis, išsirinkti sunku, norisi visko po vieną ir dar pakartot. Išsirinkau šokoladinį brownį, nes labai jau norėjau pažiūrėti, ar tikrai man nesigauna pagal jo receptus, ar taip ir turi būti. Saldus palengvėjimas - taip ir turi būti...

Plius, jie ten visai draugiški vaikų atžvilgiu. Gyvenau Londone jauna ir be vaikų, tai jų nepastebėdavau ir, tiesą pasakius, niekad viešose vietose nepasigesdavau. Dabar, kai jau užaugau ir visur su savim vežiojuos trimetį vietoj nenustygstantį bernioką, pastebėjau esminį skirtumą tarp itališkų ir britiškų viešojo maitinimo įstaigų. Italijoje ir pietinėje Šveicarijos dalyje niekada, niekada nebuvau pasijutus nelaukiama su vaikais (aišku, priklauso nuo vietos, kalbu apie paprastas užkandines, picerijas, ne žvaigždėmis apkabinėtus restoranus). O va Londone - kita kalba. Niekas mums nieko nesakė, bet tikriausiai žvairuojantys aplinkiniai pasiunčia nematomas, bet labai gerai jaučiamas bangas - vaikai vakare miega, o ne paskui tėvus trankosi.

Receptas

viščiukas, ketvirčiuotas (kojos ir sparnai/krūtinėlė)
svogūnas, plonai pjaustytas
citrina, pjaustyta plonomis riekelėmis
2 česnako skiltelės, sugrūstos
4 šaukštai alyvų aliejaus
1,5 a.š. šviežiai maltų kvapniųjų pipirų
a.š. cinamono
šaukštas sumac (žagrenio)
a.š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
1,5 a.š druskos
stiklinė vandens ar sultinio
2 šaukštai za'atar

vištieną sumaišyti su visais prieskoniais (išskyrus za'atar), svogūno ir citrinos riekelėmis, apipilti vandeniu ar sultiniu ir palikti marinuotis per naktį šaldytuve.

sudėti į skardą, apipilti marinatu su visais svogūnais ir citrinomis, pabarstyti za'atar. Kepti iki 200C įkaitintoje orkaitėje 40 minučių.

Šįkart gavosi labai skanu. Valgė net tas, kuris nevalgo ir nevalgydamas nori būti gaisrininku.

Moliūgų sriuba vienam ir kaip aš fotografuoju maistą

Pagaliau įsikūriau naujoje virtuvėje. Besikraustydama supratau, kiek daug visokių virtuvės rakandų turiu ir... kiek dar daug ko man trūksta. Pavyzdžiui, manęs vis neapleidžia mintis, kad man gi būtinas KitchenAid'as, o dabar jam net vietos virtuvėje būtų (užuominą supratot? oj, gi ne ta kalba pas mane Kalėdų senis skaito... nesuveiks).

Šiandien pietums turėjau pusę moliūgo ir pusvalandį laiko. Taip gimė paprasta ir (man) skani sriuba. Sriuba vienam, dabar aš ją taip vadinsiu, nes abu mano vyrai jos tiesiog nepripažino ir lyg maištaudami užkando sumuštinių. Kaip žinia, į šį blogą pastaruoju metu susirašau receptus, kurie patikrinti, man patikę ir bus gaminami dar. Ši moliūgų sriuba? Taip, bus gaminama - vienam valgytojui.

reikės

moliūgo (apie 500 g)
125 ml grietinėlės
a.š. imbiero miltelių
a.š. malto muškato riešuto
a.š. rudo cukraus
druskos
moliūgo sėklų

Moliūgą nuplauti, išimti sėklas. Jas siūloma paskrudinti 180 C orkaitėje (aš paskrudinau pirktas gatavas išlukštentas). Gabalais pjaustytą moliūgą dėti į puodą, užpilti šaltu vandeniu, kad vos apsemtų ir įbėrus druskos virti tiek, kol suminkštės. Sutrinti blenderiu, supilti grietinėlę, suberti prieskonius, cukrų ir pavirti dar 5 minutes. Patiekti pabarsčius skrudintomis sėklomis.

Tiesa, po greitai pagamintų pietų pradėjau rūpintis, kaip ir kur reikia fotografuoti naujuose namuose. Senuose buvo daugmaž aišku, kur langai, kokiame kampe kokia šviesa, o čia dar viską reikia išsiaiškinti. Beieškodama sau kampelio pagalvojau, kad gal ir skaitytojams bus įdomu, jei papasakosiu fotografavimo užkulisius, tuo labiau, kad pastaruoju metu susilaukiu klausimų apie techninę pusę. Visų pirma noriu pabrėžti, kad tai, ką darau, nebūtinai yra teisingai, nesiruošiu mokyti, noriu tik pasidalinti, kaip ką darau.

Pirma - fotografuodama naudojuosi natūralia šviesa, tad veiksmas vyksta kur nors netoli lango dienos metu.

Antra - fotografuoju maistą, kurį po to suvalgau. Dažniausiai fotografuoti turiu maksimum 5 minutes, nes laukiančių alkanų namiškių kantrybės ribos matuojant minutėmis maždaug tokios ir yra.

Trečia - naudojama technika iš esmės nesvarbu, man pačiai labiausiai patinkančios mano nuotraukos darytos su Canon 1000d, kurį drąsiai rekomenduoju fotografijos pradinukams. Dabar naudoju Canon 5d mk2 ir (dažniausiai) fiksuotą 50mm f1.4 objektyvą ir (retai) kintamo židinio nuotolio Canon 24-70 f2.8. Tikriausiai maisto fotografijai būtų geriau makro objektyvas, gal kada nors... koks Canon 100mm f2.8L

Fotografavimas ir minčių procesas vyksta maždaug taip - pagalvoju apie pagrindą, lėkštę (šiandien buvo lengva, sriubinės tik dvieju tipų tėra), patiekalo spalvą, servetėlės spalvą. Paplanuoju, iš kur turėtų kristi šviesa, kad išgauti norimą efektą. Langas šiame išdėstyme yra iš kairės pusės, o kad iš priešingos pusės sušvelnint šešėlius, panaudojau veidrodį (visa kita, kas būtų reikalinga, neaišku, kuriose dėžėse liko). Kad nebūtų tuščias fonas, imitavau valgymą - padėjau butelį su stikline vandens, o vėliau ir duoniukų. Fotografavau pilnai atverta diafragma iš visų pusių visais kampais, kol išgavau tai, kuo likau daugmaž patenkinta.

Tiek šiam kartui paslapčių. Jei turit klausimų, nesikuklinkit!

P.S. Receptas iš prancūziškosios Ripailles

Tartos su figomis ir ožkų pieno sūriu

Po nuostabių atostogų Lietuvoje grįžau savon virtuvėn. Spėkit, koks pirmas patiekalas po savaitės itališko maisto absitencijos? Mažasis ir didysis monkiai abu rėkė, kaip reikia PASTOS! Kai jau duoklė atiduota tokiems paprastiems žemiškiems kasdieniniams poreikiams, man pakilo baisus noras kažko tokio, ko niekad nedarau. O niekad nedarau tartų (toks vertimas?).

Prigriebiau parduotuvėje figų. Jos pas mus greit išgaruoja su vytintu kumpiu, bet kadangi jo šįkart nėr, lendu iš savo patogumo zonos ir bandau tai, kas nebandyta. Pas citriną ir bulvę užmačiau porą puikių receptų su figomis. Jei turėčiau bbq, eičiau iškart jų kept. Bet neturiu, tai kepu tartas orkaitėj.

tešlos sviestinės
2 figos
100 g ožkų sūrio
2 kiaušiniai
120 ml grietinėlės
2 šaukštai tarkuoto parmezano (naudojau pecorino)
čiobrelių lapelių
druskos, pipirų

orkaitę įkaitinti iki 180 C

Keturias 8 cm apvalias formeles iškloti iškočiota tešla, peiliu palyginti kraštus, pagrindą lengvai pabadyti šakute. Padalinti sūrį į formeles, uždėti po figos puselę.

Kiaušinį išplakti su grietinėle, sūriu, druska, pipirais ir čiobreliais, supilti į formeles.

Dėti į orkaitę, kepti apie 20 minučių arba kol iškils ir paruduos.

Man čia trūksta tik gero vėsaus balto vyno...

 Receptas iš tinytearoom.com

Grilintos daržovės su petražolių aliejumi

Jei man reikėtų išrinkti mylimiausią rakandą iš savos virtuvės, po indaplovės iškart eitų grilinė keptuvė. Kaip gi kitaip, jei ne jos dėka, aš miesto vidury pasijusčiau lyg tėvų sode... Tas dūmo kvapas, priduodamas bet kuriam į ją įkrentančiam ingredientui, mane tiesiog apžavi. Kalafiorų salotos nuostabios, manau, didžiąja dalimi, jos dėka. Ir šios daržovės, jei gyvenimo sąlygos neleidžia susikurti laužo  terasoj ar kaimynai prieštarauja dūminimui balkone, po grilinės keptuvės tampa ypač skaniu patiekalu. Vienas minusas, gan didelis, kad paskui dūmais kvepia ne tik maistas, bet ir visi namai. Todėl mano planuose - nauja aklinai uždaroma atskira vrtuvė! Užsibarikaduosiu ir gaminsiu, dūminsiu, gaminsiu

Trumpai apie keptuvę. Jų būna įvairių brangesnių ir pigesnių. Manoji labai sunki, prigriebta iš Ikea, Favorit vadinasi (sese Milda, aš tau ją pažadu kaip nors parvežti, net jei ir į Ryanair apribojamą bagažą tik keptuvė ir tetilps).

Po ditirambų (tiesiog) keptuvei seku prie recepto. Jo pas mane išbandyti du variantai - vienas pagal Ottolenghi idėją, kitas pagal Gordon Ramsay. Ottolenghi savo variante siūlo dėti bet kokias daržoves - burokėlius, morkas ir pan. Man prieinamiausi - cukinijos, baklažanai ir paprikos.

Versija Nr1 su petražolių aliejumi

Kiekiai nėra tokie svarbūs, aš dedu labai iš akies. Pvz šiandien buvo 2 dideli baklažanai, 4 cukinijos, 2 paprikos.

Petražolių aliejui reikės: 50 g petražolių (kitaip sakant, DAUG), 75 ml alyvų aliejaus, 1,5 š. citrinos sulčių, 2 česnako skiltelių.

Supjaustyti daržoves, sudėti į atskirus indus. Cukinijas pjaustyti kiek įstrižai pusės centimetro griežinėliais. Paprikas per pusę, išvalyti sėklas ir dalinti išilgai juostelėmis. Baklažanus apie centimetro storio griežinėliais. Daržoves apšlakstyti aliejum ir pasūdyti.

Orkaitę įkaitinti iki 190C (bus reikalinga baklažanams pabaigti kepti).

Grilinę keptuvę įkaitinti ant didelės ugnies. Kai jau beveik rūksta, po vieną sluoksnį dėti daržoves. Apversti, kai jau matysis griliaus žymės. Nėra svarbu gerai iškepti daržoves, svarbu, kad jos susimargintų keptuvės dryžiais ir įgautų dūmo skonį.

Kepimą pradedu nuo baklažanų. Iš keptuvės juos dedu į karščiui atsparų indą ir į orkaitę 5/10 minučių, kad pabaigtų kepti.

Kol kepa daržovės (o tai užtrunka... ), pasigaminam petražolių aliejų. Sudedam į smulkintuvą visus ingredientus, druskos, pipirų ir pasmulkinam keliais paspaudimais.

Iškepus cukinijoms, paprikoms, dedam viską į vieną indą kartu su baklažanais ir kai pravėsta, supilam aliejų su petražolėmis.

Kažkas pasakiško man tokios daržovės... Valgome kaip garnyrą arba su kuskusu. Arba tiesiog vienas užkandžiui. Italijoje dar būtų įpilama acto, bet aš jo privengiu. Ypač tokių kiekių, kokie ten įprastai vartojami (kandi kąsnį ir žadą atima)

Versija Nr2 su provanso žolelėmis ir balzaminiu actu

Kitas variantas pagal Gordon Ramsay būtų panašus. Daržoves supjausčius sudėti į vieną indą, išspausti porą česnako skiltelių, pabarstyti provanso žolelėmis, alyvų aliejumi ir palikti pasimarinuoti bent valandai. Iškepus sudėti į indą ir apšlakstyti balzaminiu actu bei skrudintais pinijų riešutais. Irgi puiku!

O kurį variantą išbandysit jūs?

Arbūzo ir fetos salotos ir melionų granita

Karšta... norisi gaivos. Daug vandens, daug vaisių. Šiandien su drauge padarėm shopping'ą kaimyninėje Italijoje. Man vėl apraibo akys nuo to, kaip viskas pigiau, kiek visko daug ir kaip susilaikius neiššluoti lentynų, nes šaldytuve ir taip niekas netelpa.

Pradedam nuo kainų. Lugane arbūzą perki gabalėliais, riekelėmis. 1.50 fr už kilogramą. Valgai ir taupai. O vos už 15 km esančioje parduotuvėje toks pats arbūzas net nepjaustomas, pardavinėjamas apvalais kilograminiais vienetais už 0,23 eur/kg. Verčiu į litus - šveicariška kaina 4.33 lt, itališka - 0.79 lt. Net perskaičiuot ėjau pati tokiais skaičiais nepatikėjus. Labai logiška, kad dabar namuose riogso 8 kg arbūzas, kurį su monkey diavoletto bandysim įveikti.

Tęsiu toliau. Garsiai mąstau, kodėl net ir po trijų metų apsipirkinėjimo itališkose vietose dar vis lengvai einu iš proto patekusi į itališko maisto apsuptį. Paaiškinimo nėra. Čia tiesiog - meilė...

Tolesnis punktas: karšta. Labai... bet užtat kaip gera valgyti pietus terasoje, kol ten dar neatsisukusi saulė. Kadangi be arbūzų susisukus galvai prisipirkau ir daug melionų, šiandien pas mus - arbūzų salotos ir melionų granita. (ir barščiai... žinau, kad neįsipina į kontekstą, bet labai jau norėjosi. Taip, teisingai parašiau, ne šaltibarčiai, o barščiai. Šaltibarščiai buvo vakar, diavoletto sakė tiksliai taip: 'schifo'. Jam du su puse metų, jei ką... ir iki šiol niekad to žodžio nebuvo pavartojęs, net ir lietuviško atitikmens)

Receptas:

Arbūzo, pjaustyto riekelėmis ir norima forma
Mėlynojo svogūno, plonomis riekelėmis pjaustyto
Fetos sūrio, trupinto
Baziliko lapelių
Pipirų juodųjų, šviežiai maltų
Alyvų aliejaus

Komponuoti ingredientus lėkštėje norimomis proporcijomis, apšlakstyti aliejumi ir... baigta.

Vėl nukrypstu, nes atsiminiau vieną kultūrinį nesusipratimą iš senų laikų, tinka į sąrašą prie 'tortellini su grietine', kam žinoma ta istorija.

Arbūzai mano atsiminimuose Lietuvoje valgomi rugsėjo mėnesį. Tada būna pigiausi ir geriausi. Ir jau beveik laukiant šildymo sezono pradžios man nekildavo asociacijos jų dėti į šaldytuvą. Priešingai, iš tų senų laikų atsimenu šiltus arbūzus... Tokia saulės šiluma. Nereikia daug pasakot, kaip į mane susmigo aplinkinių akys, kai Romoje per birželio kaitrą parsinešiau pusę sultingo sunokusio arbūzo ir norėjau iškart pasimėgaudama jį suvalgyt.... Atrodo ir dabar girdžiu tuos nusistebėjimo pilnus šnibždesius - gi atšaldyt reikia, negalima taip valgyt. Nuodėmingoji, arbūzų niekas taip nevalgo!

Su šia hiperbole baigiu įrašo dalį skirtą bumbėjimams, atsiminimams ir arbūzams. Nepamirškite prieš valgant atšaldyti arbūzo! Verta


Dabar greitai prie kitos atgaivos: meliono. Pas mus namuose jis neatskiriamas nuo prosciutto crudo. Bet kokiu atveju, ir melionas visais pavidalais valgomas atšaldytas. Labai gaivina. Pristatau: melionų ir mėtos granita. Sicilietiškas desertas, paprasčiausiai ledukų ir vaisių gėrimas.

2 stiklinėms

300 g meliono gabaliukais
100 g cukraus
125 ml vandens
mėtos lapelių

vandenį užvirti, supilti cukrų, pamaišyti kol ištirps. Melioną susmulkinti su mėtų lapeliais blenderiu, supilti sirupą, išmaišyti. Indą (šalčiui atsparų) dėti į šaldiklį ir periodiškai išėmus pamaišyti/prasukti blenderiu. Pirmą kartą po valandos, paskui gal po 45 minučių. Po trečio maišymo, jei labai kantrybės trūksta, jau galima krauti į stiklines.

PS: Kitą kartą dėsiu mažiau cukraus, maniškis melionas ir taip saldus buvo