Šiandien vėl siūlau virtualią vakarienę su fotografu. Mano akiratyje - Jogintas Visockas. Jis, kaip ir visi seni pažįstami, visai netyčia prašmėžavo Facebook‘e. Kai peržiūrėjau jo nuotraukų galeriją, pasidarė be galo įdomu, o kaip gi jo fotografijos pasaulyje atrodo maistas. Puikiai pamenu Joginto studentavimo laikų virtuvę, kur teko praleisti ne vieną vakarą lipdant savo bakalaurinį (viešas ačiū už kantrybę!). Turiu prisipažinti, tada nei aš, nei Jogintas išskirtiniais kulinariniais sugebėjimais nepasižymėjom. O gal ir klystu? Laikas išsiaiškinti.
Žodis Jogintui:
Kadangi ruduo dovanoja daug įvairiausių gėrybių (dažniausiai daržovių pavidale), šįvakar pasigaminsime ne ką kitą, o tų daržovių troškinį, kuris turi "apytikslį receptą". Tiesiog recepto tokio kaip ir nėra, nes į šį patiekalą galima dėti kokias tik mėgsti ar kokias tik turi tuo metu to sezono šviežias daržoves - pradedant morkomis ir paprikomis ir baigiant patisonais, cukinijomis ar moliūgais.
Esmė turbūt slypi pačioje pradžioje... Į keptuvę dedame gerą šaukštą sviesto (tobula, jeigu tai Ghee (lydytas) sviestas) ir palaukiame, kol jis ant silpnos ugnies išsilydys. Tuo tarpu pasiruošiame prieskonius: reikės visko po šiek tiek - kardamono, kumino, kalendros, juodųjų pipirų, cinamono, muškato riešutuko, žvaigždinio anyžio ir gvazdikėlių (kiekius sudedamųjų prieskonių galima koreguoti pagal kiekvieno virėjo užgaidas, bet jie nedideli - vienetukais). Kiekvienoje virtuvėje prieskoniai trinami/malami skirtingai - pats naudoju senovinę rusišką kavamalę. Taigi, susismulkinam prieskonius ir beriame juos į jau išsilydžiusį sviestą keptuvėje. Tuomet skaičiuoji maždaug iki keturiasdešimtketurių (kol prieskoniai pradeda taip smagiai kutentis, burbuliuoti ir sproginėti) ir beri pirmąsias daržoves - žinoma, tas, kurios reikalauja daugiausiai laiko "pasigaminti". Pas mane ši misija dažniausiai patikima morkoms :) BŪTINAI gerai išmaišome pirmąsias daržoves, kad prieskoniai nepriliptų tik prie vienos jų pusės! Tada kubeliais ir ne per mažais gabaliukais ruošiame keptuvei kitas daržoves - patisonai, cukinijos, baklažanai, pomidorai, porai, salierai, juodieji ridikai (jis, sakoma, prilygsta antibiotikams savo veiksnumu), paprikos, moliūgai... Viską dedame eilės tvarka pagal atsparumą terminiam apdorojimui ir stengiamės troškinti ne per ilgai - vos tik morkos ready, reiškia viskas ready. :) Pabarstom žolėm (vėlgi priklauso nuo to, ką turi - petražolės, krapukai, ant palangės augantis bazilikas...) ir tiekiam į stalą!
Tai čia turime tokią paprasčiausią vyrišką versiją, nes tikrai dažnai patingiu žaisti ilgiau ir daugiau toje virtuvėje. Bet šiaip šis "ratatujis" puikiai susidraugauja su couscous'u, ryžiais, ciabatta, baguette ir t.t.
Esmė turbūt slypi pačioje pradžioje... Į keptuvę dedame gerą šaukštą sviesto (tobula, jeigu tai Ghee (lydytas) sviestas) ir palaukiame, kol jis ant silpnos ugnies išsilydys. Tuo tarpu pasiruošiame prieskonius: reikės visko po šiek tiek - kardamono, kumino, kalendros, juodųjų pipirų, cinamono, muškato riešutuko, žvaigždinio anyžio ir gvazdikėlių (kiekius sudedamųjų prieskonių galima koreguoti pagal kiekvieno virėjo užgaidas, bet jie nedideli - vienetukais). Kiekvienoje virtuvėje prieskoniai trinami/malami skirtingai - pats naudoju senovinę rusišką kavamalę. Taigi, susismulkinam prieskonius ir beriame juos į jau išsilydžiusį sviestą keptuvėje. Tuomet skaičiuoji maždaug iki keturiasdešimtketurių (kol prieskoniai pradeda taip smagiai kutentis, burbuliuoti ir sproginėti) ir beri pirmąsias daržoves - žinoma, tas, kurios reikalauja daugiausiai laiko "pasigaminti". Pas mane ši misija dažniausiai patikima morkoms :) BŪTINAI gerai išmaišome pirmąsias daržoves, kad prieskoniai nepriliptų tik prie vienos jų pusės! Tada kubeliais ir ne per mažais gabaliukais ruošiame keptuvei kitas daržoves - patisonai, cukinijos, baklažanai, pomidorai, porai, salierai, juodieji ridikai (jis, sakoma, prilygsta antibiotikams savo veiksnumu), paprikos, moliūgai... Viską dedame eilės tvarka pagal atsparumą terminiam apdorojimui ir stengiamės troškinti ne per ilgai - vos tik morkos ready, reiškia viskas ready. :) Pabarstom žolėm (vėlgi priklauso nuo to, ką turi - petražolės, krapukai, ant palangės augantis bazilikas...) ir tiekiam į stalą!
Tai čia turime tokią paprasčiausią vyrišką versiją, nes tikrai dažnai patingiu žaisti ilgiau ir daugiau toje virtuvėje. Bet šiaip šis "ratatujis" puikiai susidraugauja su couscous'u, ryžiais, ciabatta, baguette ir t.t.
Tai tiek, skanaus, voila!
P.S. jei troškinant pritrūktų garo/drėgmės, tuomet galima įpilti šlakelį balto vyno (raudonas irgi tiks, jeigu daržovių sąraše figūruoja ir pomidoras).
P.P.S. savitą "riešutėlio" skonį priduoda avinžirniai, tik juos turbūt geriau prieš kažkiek laiko pamirkyt vandenyje, išsivirti ir į troškinį įmaišyti tik viduryje proceso...
P.P.P.S. prieš įpjaustant moliūgą (o taip pat ir kitus ingredientus) galima atkasti gabaliuką ir pažiūrėti, ar jis ne kartus (kartus moliūgas = kartus troškinys)
Argi ne puikus receptas su dar puikesnėmis iliustracijomis? Iš monkey pusės labai parūpo Jogiui užduoti ir keletą klausimų. Smagaus skaitymo!
Tu ir fotografija. Kas tai? Kada tai prasidėjo, tai pomėgis, darbas?
Šis romanas prasidėjo netikėtai perieš kokius 7 metus ir tęsiasi iki šiol. Būna pasibaram, neišsiryškinam, vienas kitą kuriam laikui atstumiam, bet finale vis tiek sugrįžtame vienas prie kito. Tai tikrai ne darbas ir turbūt netgi ne pomėgis - tai gyvenimo būdas. Visų pirma, taip sakau todėl, kad savęs nelaikau fotografu - esu lomografas ir drąsiai tik taip save vadinu. Lomografija yra fotografijos atšaka, kur galutinis rezultatas nėra taip stipriai aukštinamas kaip bendrojoje fotografijoje. Man būtent tai ir priimtina: pats lomografavimo procesas, žmogaus gyvenimas, jo mintys, regimos spalvos, idėjos, eksperimentai ir kvapai susilieja į vieną galutinį rezultatą, kuris dažniausiai būna asmeninis ir individualus.
Kas guli tavo fotografijos krepšy?
Kadangi lomografuoju su "juosta", tai natūralu, kad pačios įrangos yra išties daug (kraustydamasis prieš kelis metus suskaičiavau apie 40 fotoaparatų, kurių totali dauguma - juostiniai). Todėl ir krepšio turinys pastoviai kinta, priklausomai nuo sąlygų, į kurias išeinu. Senutėlis rusiškas LC-A visada būna kišenėje - 365 dienas per metus. Tuo tarpu kita dažnai naudojama technika yra Horizon panoraminis fotoaparatas, vasarą įsimetu ir kelis plastic-fantastic serijos daiktus (pvz.: Oktomat ir Supersampler), žiemą daugiau eksperimentuoju su Holga ir jos kūrybiniais filtrais, tačiau... lomografijoje ne taip svarbu, kas guli tavo krepšyje, nes įdomius rezultatus gali gauti ir pakeisdamas patį procesą, pvz.: apsukdamas juostelę kita puse, apšviesdamas ją dukart silpniau, kad tilptų "antras sluoksnis" (beje, tokiu principu ir atsirado šiam svečiavimuisi tavo bloge skirtas lomoprojektas "rudens gėrybės"), šaldydamas juosteles, jas virdamas vandenyje, įleisdamas pelėsių į "kanistriuką" ir t.t. Nori padaryti kokią nors nesąmonę? Just do it! Tiesa, teisybės dėlei pasakysiu, kad kelionėse tenka remtis dar ir "juodadarbiu" skaitmeniniu fotiku, tačiau į albumą juo darytų nuotraukų klijuojasi labai nedaug.
Tu ir virtuvė. Tu ten svečias ar šeimininkas? Kokie patiekalai vyrauja?
Kadangi kaskart kažką gamindamas jaučiuosi darąs šedevrą, tai galima nuspėti, jog virtuvėje esu retas svečias, kuris kiekvieną kartą džiaugiasi rezultatu (nes tiesiog nežino, koks jis turėtų būti ir negali palyginti jo su begale ankstesnių bandymų). Taigi, virtuvėje esu daugiau svečias, tačiau svečiuojuosi gana dažnai, nes turiu "pagalbinio personalo" etatą (na gal pusę etato...) - pjaustau, kapoju, skutu, plaunu ir stengiuosi daryti viską, kad pagelbėčiau kūrybines kančias pagrindiniam namų virtuvės šefui. O šiaip MANO virtuvėje vyrauja paprastesni patiekalai, kur nėra daug puošybos, kurių gamyba nereikalauja daug laiko ir kurių sudedamosios dalys dažniausiai būna po ranka. Kadangi tai dažniausiai arba vegetariški, arba žalio-maisto idėjai pritaikyti patiekalai, tai man išgyvenimui užtenka keptuvės ir puodo - viryklės turbūt niekada vienas pats nejungčiau.
Kaip patiko fotografuoti maistą?
Čia vėl toks dviprasmiškas dalykas - kadangi tai nėra standartinė fotografija, tai nėra jokių kanonų ir taisyklių, kaip turėtų atrodyti nulomografuotas maistas... Specialiai šiam mūsų projektėliui pasirinkau nejautrią juostelę ir išėjau ieškoti vaizdų pirmajam juostelės sluoksniui - supratau, kad tobula vieta būtų ūkininkų turgelis, kur ir perku šviežias daržoves. Ten kliuvo daugiausia pirmojo sluoksnio kadrų, nes juk pirmiausia patiekalui reikia atsirinkti ingredientus, tiesa? Tuomet senamiestyje netikėtai aptikau "Rudens gėrybių" parodą, kuri tik dar labiau patvirtino, kad žengiu teisingu keliu. Na o pabaigai bandžiau ir tas lėkštes pagauti, bet... čia jau tokia labiau fotografijos pasireiškimo sritis, tad lomografui su maistu sunkiau. Pykšt pokšt ir valgom, ko čia daugiau dar fotkintis?
"Vienišo" ryto atveju mane praryja rytinė spauda kompiuterio ekrane (blogai ir panašūs dalykai) su šalia garuojančiu kavos puodeliu ir taip netikėtai sulaukiame pietų meto, taip kad net nereikia spręsti pusryčių klausimo. Bendrų šeimyninių pusryčiu atveju valgome pačių darytą jogurtą, varškę su uogomis, manų košę su cinamonu, šviežiai spaustų vaisių kokteilius, riešutus. Netingėčiau, tai turbūt dažnai blynelius kepčiausi, bet...
Mano gurmaniško pamišimo šalimi galėtų būti Italija - esu didžiulis pastos, picos, lazanijos ir kitų itališkų dalykų fanatas! Taigi stalo viduryje turime jau itališką maistą, taip? Tuomet aplink jį apsodiname artimiausius draugus, o viskas vyksta namų terasoje šiltą rudens vakarą. Nemėgstu pompastikos, tad viskas būtų kuo paprasčiau, bet kartu ir stilingai bei gražiai. Kita vertus, atmetus visus mintyse išgalvotus idealios vakarienės variantus sugrįžtu į realybę, kur kas vakarą manęs laukia tokie gėriai. Užsidegame žvakę, pasidedame medžiagines servetėles ant kelių ir bendraudami kaskart idealiai vakarieniaujame namie. Svarbu, kad maistas skanus ir sveikas.
Kokį patarimą duotum pradedantiems fotografuoti?
Priklauso nuo to, kokius sau tikslus kelia tas pradedantysis... Realiai turi kažkam patikti ir įtikti, kad pasiektum kažkokių tikslų, tad galima sekti madas, kopijuoti populiarias klišes. Galima ir savaip viską daryti, bet tuomet geriausiu atveju "menininku" savam rate būsi pavadintas. Visgi aš siūlyčiau klausytis širdies ir daryti tai, kas veža, nuo ko darosi pačiam fotografui. Tą jaus ir žiūrovas, nesvarbu kas jis toks - parodos lankytojas ar močiutė su seneliu. Pirmas dalykas pradedančiajam - kuo daugiau rodyk savo darbus kitiems ir būtinai klausykis kritikos. Ją sunku pradžioje priimti, su ja norisi kovoti, bet klausyk kiekvieno žinančio ką sako patarimo ir papeikimo - taip tiesiog pamatysi, kad kiti žmonės sako tiesą ir jų dėka tobulėsi. O tobulėdamas pamažu suprasi, kaip tau patinka tai, ką darai... Žiūrovas tai jaučia!
Daugiau Joginto nuotraukų rasite www.lomography.com puslapyje.
Labai ačiū Jogintui už nuotraukas ir įdomų virtualų pokalbį. Man patiko. O jums?
Mažas tas pasaulis :) Labai mažas :)
AtsakytiPanaikintiMan buvo įdomu ir netgi labai :)
Aš irgi noriu LC-A :)
AtsakytiPanaikintiEgle, aš tau šiauliškių dar galėčiau pavardinti, gal dar kartą pasitvirtintų mažo pasaulio taisyklė :D
AtsakytiPanaikintiJurga, aš tai kai kokia visai nemadinga noriu canon skaitmeninio :D
Labai patiko!
AtsakytiPanaikintiskaniai susiskaite :)
AtsakytiPanaikinti