Su šita žole susidūriau prieš kelis metus, bet kadangi visi įsitikinę, jog jos galima rasti tik Romoje, niekad neteko gaminti. Šią žiemą pagaliau išsiaiškinau, kad Romoje taip dievinama puntarelle yra dar neužaugusi catalogna salota iš cikorijų giminės, panaši į gigantišką kiaulpienę. Ir ji randama ne tik Romoje, bet ir mūsų kaime. Negali žinoti, gal ir pas jus! O jei nėra, tai bent jau žinosite, ko verta paragauti Romoje žiemos metu.
Salota atrodo taip
Šita dar jauna salota. Jei įsigysite paaugusią, tai kas matosi nuotraukoje, slėpsis po ilgais kiaulpėniškais lapais, kurių išmesti nereiktų, visai neblogai jie susivalgo garnyrui apvirti 15 min. ir pakepinti keptuvėje su aliejumi, česnaku ir druska.
Paruošimas užima nemažai laiko ir reikalauja kantrybės. Reikia atskirti į šparagus panašius stiebukus, nuo pagrindo nulupti sukietėjusią žievę. Perpjauti išilgai per pusę ir kuo ploniau supjaustyti pailgais šiaudeliais. Mirkyti kelias valandas lediniame vandenyje, kad susiraitytų (aš šį kartą neturėjau laiko mirkyti, skanu buvo ir nesusiraičiusios).
Toliau ruošiame padažą. Romoje jis tik toks ir ne kitoks. Trintuvėje sutriname porą česnako skiltelių, keletą ančiuvių filė, užpilame pora šaukštų balto vyno acto, išmaišome į vientisą masę, į ją įplakame alyvų aliejų. Padažu sutaisome salotas, galima palikti ilgesniam laikui pasimarinuoti.
Galutinis variantas - traški, kiek kartoka salota su nuostabiai derančiu padažu. Jei nemėgstate kartumo, česnako, acto ir ančiuvių, labai apgailestauju, jei perskaitėte iki galo...
