Moliūgų sriuba vienam ir kaip aš fotografuoju maistą

Pagaliau įsikūriau naujoje virtuvėje. Besikraustydama supratau, kiek daug visokių virtuvės rakandų turiu ir... kiek dar daug ko man trūksta. Pavyzdžiui, manęs vis neapleidžia mintis, kad man gi būtinas KitchenAid'as, o dabar jam net vietos virtuvėje būtų (užuominą supratot? oj, gi ne ta kalba pas mane Kalėdų senis skaito... nesuveiks).

Šiandien pietums turėjau pusę moliūgo ir pusvalandį laiko. Taip gimė paprasta ir (man) skani sriuba. Sriuba vienam, dabar aš ją taip vadinsiu, nes abu mano vyrai jos tiesiog nepripažino ir lyg maištaudami užkando sumuštinių. Kaip žinia, į šį blogą pastaruoju metu susirašau receptus, kurie patikrinti, man patikę ir bus gaminami dar. Ši moliūgų sriuba? Taip, bus gaminama - vienam valgytojui.

reikės

moliūgo (apie 500 g)
125 ml grietinėlės
a.š. imbiero miltelių
a.š. malto muškato riešuto
a.š. rudo cukraus
druskos
moliūgo sėklų

Moliūgą nuplauti, išimti sėklas. Jas siūloma paskrudinti 180 C orkaitėje (aš paskrudinau pirktas gatavas išlukštentas). Gabalais pjaustytą moliūgą dėti į puodą, užpilti šaltu vandeniu, kad vos apsemtų ir įbėrus druskos virti tiek, kol suminkštės. Sutrinti blenderiu, supilti grietinėlę, suberti prieskonius, cukrų ir pavirti dar 5 minutes. Patiekti pabarsčius skrudintomis sėklomis.

Tiesa, po greitai pagamintų pietų pradėjau rūpintis, kaip ir kur reikia fotografuoti naujuose namuose. Senuose buvo daugmaž aišku, kur langai, kokiame kampe kokia šviesa, o čia dar viską reikia išsiaiškinti. Beieškodama sau kampelio pagalvojau, kad gal ir skaitytojams bus įdomu, jei papasakosiu fotografavimo užkulisius, tuo labiau, kad pastaruoju metu susilaukiu klausimų apie techninę pusę. Visų pirma noriu pabrėžti, kad tai, ką darau, nebūtinai yra teisingai, nesiruošiu mokyti, noriu tik pasidalinti, kaip ką darau.

Pirma - fotografuodama naudojuosi natūralia šviesa, tad veiksmas vyksta kur nors netoli lango dienos metu.

Antra - fotografuoju maistą, kurį po to suvalgau. Dažniausiai fotografuoti turiu maksimum 5 minutes, nes laukiančių alkanų namiškių kantrybės ribos matuojant minutėmis maždaug tokios ir yra.

Trečia - naudojama technika iš esmės nesvarbu, man pačiai labiausiai patinkančios mano nuotraukos darytos su Canon 1000d, kurį drąsiai rekomenduoju fotografijos pradinukams. Dabar naudoju Canon 5d mk2 ir (dažniausiai) fiksuotą 50mm f1.4 objektyvą ir (retai) kintamo židinio nuotolio Canon 24-70 f2.8. Tikriausiai maisto fotografijai būtų geriau makro objektyvas, gal kada nors... koks Canon 100mm f2.8L

Fotografavimas ir minčių procesas vyksta maždaug taip - pagalvoju apie pagrindą, lėkštę (šiandien buvo lengva, sriubinės tik dvieju tipų tėra), patiekalo spalvą, servetėlės spalvą. Paplanuoju, iš kur turėtų kristi šviesa, kad išgauti norimą efektą. Langas šiame išdėstyme yra iš kairės pusės, o kad iš priešingos pusės sušvelnint šešėlius, panaudojau veidrodį (visa kita, kas būtų reikalinga, neaišku, kuriose dėžėse liko). Kad nebūtų tuščias fonas, imitavau valgymą - padėjau butelį su stikline vandens, o vėliau ir duoniukų. Fotografavau pilnai atverta diafragma iš visų pusių visais kampais, kol išgavau tai, kuo likau daugmaž patenkinta.

Tiek šiam kartui paslapčių. Jei turit klausimų, nesikuklinkit!

P.S. Receptas iš prancūziškosios Ripailles